Konkuruodamos įmonės yra nuolat priverstos teikti kuo geresnes ir kuo įvairesnes prekes patraukliausiomis kainomis, nes priešingu atveju vartotojai pirks kitur. Laisvoje rinkoje verslas turėtų būti varžybos, iš kurių naudą gautų vartotojai.
Kartais bendrovės bando konkurenciją apriboti. Kad būtų užtikrintas tinkamas produktų rinkų veikimas, institucijos, tokios kaip Komisija, būtinai turi užkirsti kelią antikonkurenciniams veiksmams arba juos koreguoti. Komisija stebi:
- bendrovių susitarimus, kuriais apribojama konkurencija – kartelių arba kitus nesąžiningus bendrovių susitarimus vengti konkuruoti tarpusavyje ir nustatyti savo taisykles;
- ar nepiktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, t. y. ar stambūs rinkos dalyviai nebando išstumti konkurentų;
- įmonių jungimosi ir kitus oficialius susitarimus, kuriais bendrovės visam laikui ar laikinai susijungia. Tokie susitarimai teisėti, jeigu dėl jų plečiamos rinkos ir jie yra naudingi vartotojams;
- pastangas atverti rinkas konkurencijai (rinkų liberalizavimas) tokiose srityse, kaip transportas, energetika, pašto paslaugos ir telekomunikacijos. Daugelį šių sektorių anksčiau kontroliavo valstybinės monopolijos, tad itin svarbu užtikrinti, kad liberalizavimo procesas vyktų taip, kad senosioms monopolijoms nebūtų suteiktas nesąžiningas pranašumas;
- finansinę paramą (valstybės pagalbą) bendrovėms, kurią teikia ES vyriausybės. Ją leidžiama teikti, jeigu dėl jos nebus iškraipoma sąžininga ir veiksminga bendrovių ES šalyse konkurencija ir nenukentės ekonomika;
- bendradarbiavimą su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis ES šalyse (kurios taip pat atsakingos už tam tikrų ES konkurencijos teisės nuostatų vykdymą), siekdama užtikrinti, kad ES konkurencijos teisė vienodai taikoma visoje ES.